Paprastai tariant, organizuojamo tyrimo esmę galima išdėstyti maždaug tokiais teiginiais.
I. Tikima, jog (beveik) visos ligos kyla iš streso.
Stresas (reali ar įsivaizduojama grėsmė organizmo pusiausvyrai) sujaukia organizmą taip, kad šis ilgainiui tampa mažiau atsparus daugeliui ligų ir sutrikimų, pradedant nerimo ir nuotaikos sutrikimais ir baigiant osteochondroze. Kadangi nė vienas žmogus nesvajoja sirgti, o gera visuomenės sveikata yra visų bendras rūpestis, natūralu, jog ieškoma būdų, kaip su tuo kovoti. Tam galimi du būdai: mažinti stresą arba didinti žmonių atsparumą jam.
II. Reikšminga dalis streso yra susijusi su darbu.
Vidutinis suaugęs žmogus apie trečdalį sąmoningo gyvenimo praleidžia darbo vietoje. Negana to, dėl naujausių ekonominių ir socialinių pokyčių nemaža dalis darbuotojų parsineša savo darbą namo tiesiogine prasme, arba patiria sunkumų atsiriboti nuo darbo net ir laisvu nuo jo laiku, todėl darbo reikšmė išauga. Taip pat, stresas darbe daugeliu atveju yra lėtinio pobūdžio (t.y. jo priežastys nėra vienadienės), o tai dar labiau didina jo žalą darbuotojų sveikatai.
III. Perdegimas yra pernelyg didelio streso darbe rodiklis.
Nors stresas yra neišvengiamas, pernelyg didelis jo kiekis kenkia sveikatai ir svarbus požymis, rodantis, kad streso yra per daug, yra profesinis perdegimas. Tyrimai rodo, jog perdegimas yra tarpinis kintamasis tarp darbe patiriamo streso ir sveikatos sutrikimų, kas reiškia, jog išvengus perdegimo, galima išvengti ir su darbe patiriamu stresu susijusių sveikatos pasekmių. Tokiais argumentais grindžiamos pastangos diegti intervencijas, padedančias sumažinti perdegimo riziką.
IV. Įsitraukimo į darbą skatinimas yra perdegimo prevencija.
Išpopuliarėjus pozityviajai psichologijai, kuri siūlo nesikoncentruoti į problemų sprendimą, o siekti pozityvių tikslų, drauge išpopuliarėjo ir idėja, jog perdegimo problemą galima spręsti skatinant jai priešingą būseną – įsitraukimą į darbą. Mąstoma, jog jeigu perdegimui būdinti tokie požymiai kaip išsekimas ir atsiribojimas nuo darbo, skatinant įsitraukimą į darbą, t.y. energingumą ir atsidavimą darbui, galima sumažinti perdegimo riziką. Tol, kol šis tikslas yra siekiamas koreguojant darbo aplinką, o ne vien motyvuojant darbuotoją dirbti dar daugiau, šis perdegimo prevencijos būdas yra veiksmingas.
V. Ne visada įsitraukimas į darbą padeda išvengti perdegimo.
Ryšys tarp perdegimo ir įsitraukimo į darbą yra paradoksalus tuo, jog šios būsenos, net ir būdamos viena kitos antonimais, gali būti susijusios priežastiniais ryšiais. Jau pirmieji perdegimo tyrėjai pastebėjo, jog tam, kad perdegtum, turi degti savo darbu, o pirmieji perdega tie darbuotojai, kurie dirba per daug, per ilgai ir per intensyviai. Dėl šios priežasties, įsitraukimo į darbą ir darbe patiriamo streso kombinacija gali didinti perdegimo riziką, bei būti susijusi su žala sveikatai.
VI. Įsitraukimo į darbą motyvai gali skirtis.
Darbuotojai gali įsitraukti į darbą dėl skirtingų priežasčių. Daugelis žmonių, vedini savisaugos instinkto, neįsitrauks į tokį darbą, kuriame patiria daug streso. Visgi, egzistuoja žmonės ir profesijos, kuriose asmeninė nauda nėra pagrindinis motyvas, todėl įsitraukimas į darbą yra stebimas net ir tuomet, kai darbo aplinka anaiptol nėra tam palanki. Tyrimai rodo, kad viena iš tokių grupių galėtų būti slaugytojai, kurie mato savo darbą ne vien kaip būdą gauti materialinį atlygį ar padaryti karjerą, bet ir kaip prasmingą veiklą, padedančią siekti visuomenei naudingų tikslų.
VII. Slaugytojų įsitraukimas gali būti susijęs su didesne perdegimo rizika.
Dėl specifinių darbo motyvacijos bruožų ir nepalankios darbo aplinkos, slaugytojų įsitraukimas gali būti perdegimo ir kitų sveikatos sutrikimų rizikos veiksnys. Tai yra rimta problema, atsižvelgiant į tamprų ryšį tarp sveikatos priežiūros sistemos personalo motyvacijos ir šios sistemos efektyvumo, kuris savo ruožtu veikia bendrą visuomenės sveikatą. Taip pat susidaro paradoksali ir moraliai ydinga situacija, kuomet darbas sveikatos priežiūros įstaigose yra susijęs su žala asmeninei sveikatai, o labiausiai nuo to kenčia savo darbui atsidavę žmonės.
Tyrimo klausimai
Atsižvelgiant į tai, organizuojamas tyrimas, kuriuo bus siekiama atsakyti į tris klausimus:
1. kas motyvuoja slaugoje dirbančius asmenis įsitraukti į savo darbą?
2. kaip šis įsitraukimas kinta veikiamas darbo aplinkos?
3. kaip toks įsitraukimas yra ilgalaikėje perspektyvoje susijęs su perdegimu ir darbingumu?
Tikimasi, jog atsakymai į šiuos teorinius klausimus leis atsakyti ir į vieną praktinę reikšmę turintį klausimą – ką daryti, kad slaugoje dirbantys žmonės būtų įsitraukę į darbą ir tas įsitraukimas nekenktų jiems patiems?
Tyrimo eiga
Tyrime keliami klausimai apie ilgalaikį darbo aplinkos ir įsitraukimo į darbą poveikį slaugytojų perdegimui ir sveikatai, todėl tyrimo dalyviai bus apklausiami keliais etapais, siekiant stebėti natūraliai vykstančius pokyčius. Pirmame tyrimo etape kveitėme dalyvauti 2017 m. sausio ir vasario mėnesiais. Dėkojame visiems dalyviams ir kviečiame susipažinti su pirminiais rezultatais.
Siekdami atsidėkoti tyrimo dalyviams kiekvieno etapo pabaigoje organizuojame loteriją, kurioje iš visų užpildytų anketų atsitiktinai atrinksime mūsų rėmėjų įsteigtų prizų laimėtojus.
II-asis tyrimo etapas numatomas nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. spalio 24 d.
Paskutinis tyrimo etapas numatomas 2018 m. gegužę. Dalyvavimas viename etape neįpareigoja dalyvauti visuose etapuose.