Sunku rasti dirbantį žmogų, kuris būtų visiškai abejingas darbui, kurį atlieka. Darbas gali kelti malonius arba nemalonius jausmus, motyvuoti arba demotyvuoti, skatinti tobulėti arba ciniškai atsiriboti, ugdyti darbuotoją kaip asmenybę arba gadinti jo sveikatą ir pan. Vien tai, kad darbo vietoje praleidžiame kone trečdalį sąmoningo gyvenimo, lemia neišvengiamą psichologinį ryšį tarp darbo ir jį dirbančio asmens. Ir šį ryšį mes galime nagrinėti įvairiais pjūviais.
Vienas iš galimų ryšio tarp darbuotojo ir darbo pjūvių yra perdegimo ir įsitraukimo į darbą kontinuumas. Paprastai tariant, visus darbuotojus galime išrikiuoti į eilę, kurios viename gale bus energingi ir motyvuoti darbuotojai, o kitame – savo darbu nusivylę ir minimalias pastangas demonstruojantys. Pastaruosius ir laikysime perdegusiais.
Perdegimo požymiai
Kalbant apie perdegimą, dažniausiai akcentuojami trys esminiai simptomai: išsekimas, cinizmas ir efektyvumo darbe kritimas. Išsekimas yra pagrindinis simptomas, žymintis darbuotojo patiriama asmeninių emocinių ir fizinių išteklių išeikvojimą. Cinizmas nurodo pasikeitusias nuostatas darbo atžvilgiu. Perdegęs asmuo atsiriboja nuo savo darbo, nuvertindamas savo darbo reikšmę ir nematydamas prasmės investuoti pastangas atliekant darbines užduotis. Galiausiai, efektyvumo darbe kritimas nurodo ne vien objektyvių darbo rezultatų prastėjimą, bet ir pasikeitusį subjektyvų savęs ir savo pasiekimų vertinimą. Perdegęs darbuotojas dažnai jaučiasi neproduktyvus ir abejojantis savo gebėjimais tinkamai atlikti pareigas.
Visi trys perdegimo požymiai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Nors perdegimas dažnai yra tapatinamas vien su darbo sukeltu išsekimu, svarbu yra tai, jog darbuotojas ne vien patiria išsekimą, bet ir reaguoja į jį pasikeitusiomis nuostatomis. Šiuo atveju, cinizmas žymį ne vien subjektyvų išgyvenimą, bet ir aktyvias pastangas atsiriboti nuo išsekimą sukeliančių darbo aplinkybių. Galiausiai, natūralu, jog išsekusio ir dėl to nuo savo darbo atsiribojusio darbuotojo darbo rezultatai prastės, o kartu su jais ir subjektyvus savo efektyvumo darbe vertinimas.
Perdegimo priešingybė – įsitraukimas į darbą
Apie 2000-uosius metus didelę įtaką perdegimo tyrimams padarė pozityviosios psichologijos idėja, jog reikia ne vien gydyti tai, kas sužeista, bet ir stengtis kurti pozityvius pokyčius. Dėl to ir perdegimo prevencija buvo tampriau susieta ne vien su šį reiškinį sukeliančių veiksnių pašalinimu, bet ir su pastangomis kurti jam priešingą būseną – įsitraukimą į darbą. Įsitraukęs į darbą asmuo yra pasiruošęs dėti pastangas tam, kad gerai atliktų savo darbą ir mato jį ne vien kaip atsitiktinę veiklą, kuria užsiima siekdamas užsidirbti pragyvenimui, bet ir kaip svarbią bei prasmingą savo gyvenimo dalį, kuri teikia ne vien materialinę naudą.
Perdegę, bet įsitraukę darbuotojai
Nors įsitraukimo į darbą skatinimas neretai yra suvokiamas kaip efektyvi perdegimo prevencija, ryšys tarp šių reiškinių nėra vienprasmiškas. Jau pirmieji perdegimo reiškinio tyrėjai pastebėjo, jog tam kad perdegtum, turi „degti“ savo darbu, o pirmieji perdega būtent tie darbuotojai, kurie dirba per daug, per ilgai ir per intensyviai. Taip pat, naujausi perdegimo tyrimai atskleidžia, jog skirtingi šio reiškinio požymiai nebūtinai pasireiškia vienu metu, todėl darbuotojas gali būti išsekęs, tačiau ir toliau dėti pastangas siekdamas maksimalių rezultatų darbe, nes suvokia savo darbo svarbą ir mato jo prasmę. Nors šie reiškiniai nėra iki galo aiškus, panašu, jog įsitraukimas į darbą yra sveikas tik iki tam tikro lygio, kuris turi būti adekvatus darbo aplinkai, o nepalankioje aplinkoje dirbantiems žmonėms pernelyg didelis įsitraukimas gali būti perdegimą pagreitinantis veiksnys.
Pati perdegimo metafora labai taikliai apibūdina reiškinio esmę. Lygiai kaip fiziniam degimui būtini jį palaikantys ištekliai, taip ir darbuotojo motyvacija negali ilgai tęstis, jeigu nėra palaikymo iš darbo aplinkos. Daugiau apie perdegimo priežastis.