Bet kokios organizacijos produktyvumas yra neišvengiamai susijęs su jos darbuotojų motyvacija atlikti darbą geriau nei vien minimaliai. Svarbus tokią motyvaciją apibūdinantis bruožas yra darbuotojų įsitraukimas į darbą. Visi įsitraukę į darbą darbuotojai pasižymi keliais bendrais bruožais. Pirmiausia, savo darbe jie yra energingi, pasiryžę dėti pastangas, bei nenuleidžiantys rankų sudėtingomis situacijomis. Be to, jie atsidavę savo darbui, laiko jį reikšminga veikla ir jaučia entuziazmą dėl jo. Galiausiai, jie dažnai visa galva pasineria į savo darbą ir dirbdami pamiršta kitus rūpesčius. Atlikti tyrimai rodo, jog įsitraukę į darbą žmonės yra sveikesni, laimingesni ir produktyvesni, todėl laimi visi – ir patys darbuotojai, ir organizacijos, kuriose jie dirba.

Įsitraukimo į darbą tyrėjai pagrindines šio reiškinio priežastys yra linkę matyti darbo aplinkoje. Teigiama, jog darbuotojas bus įsitraukęs į darbą tuomet, kai darbe turės pakankamai laisvės priimti sprendimus, jaus aplinkinių paramą, turės galimybių pritaikyti įvairius įgūdžius, gaus adekvatų grįžtamąjį ryšį apie savo darbo rezultatus ir pan. Jeigu darbuotojas nėra patenkintas situacija darbe, jaučiasi nesaugus, susiduria su (beveik) neįveikiamu darbo krūviu, o situacija kolektyve yra įtempta, tikėtis jo įsitraukimo į darbą neverta.

Viena iš darbuotojų grupių, kurių įsitaukimas į darbą yra aktualus visai visuomenei, yra slaugytojai. Higienos instituto duomenimis, 2015 m. Lietuvoje dirbo 22 267 slaugytojai ir tai yra didžiausia sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų grupė. Slaugytojų įsitraukimas į darbą yra glaudžiai susijęs su visos sveikatos priežiūros sistemos efektyvumu ir tokiu būdu turi įtakos visos visuomenės sveikatos rodikliams.

Yra rimtų priežasčių abejoti, ar tyrėjų išvados apie svarbiausius įsitraukimo į darbą motyvus yra tinkamos kalbant apie slaugytojų įsitraukimą į darbą. Visame pasaulyje slaugytojai susiduria su vis didėjančiais krūviais ir besikeičiančiu požiūriu į darbą, kai reikalaujama efektyvumo net ir žmogiškumo sąskaita. Lietuvoje dirbantys slaugytojai taip pat negali pasigirti nei atlyginimais, nei profesijos prestižu visuomenėje, o sveikatos priežiūros sistemos atnaujinimui skiriamos lėšos vis dar dažniau naudojamos įstaigų fasadams atnaujinti, o ne darbuotojų gerovės didinimui. Taip pat žinoma, jog nepalankios darbo sąlygos yra tiesiogiai susijusios su aukštais slaugytojų patiriamo streso bei profesinio perdegimo rodikliais.

Paradoksalu, tačiau nepaisant sudėtingų darbo sąlygų, tyrimai ir pacientų patirtys rodo, jog nemaža dalis slaugytojų vis tiek išlieka įsitraukusios į darbą, o paklaustos, kas jas motyvuoja, akcentuoja darbo prasmę ir profesinį tapatumą. Atkreipus dėmesį į tokį nederėjimą tarp ankstesnių tyrimų ir sveikatos priežiūros sektoriaus realybės, buvo nuspręsta atlikti tyrimą, siekiant atsakyti į klausimą apie darbo prasmės reikšmę motyvacijai ir sveikatai. Buvo siekiama įvertinti, ar darbo prasmė yra svarbus motyvas pats savaime, ar tik dar viena geresnių darbo sąlygų pasekmė. Kitaip tariant, ar įmanoma dirbti „iš pašaukimo“ ir tuomet, kai darbo sąlygos yra prastesnės, o gal prasmingu savo darbą laikys tik ta saujelė slaugytojų, kurių darbo sąlygos yra šiek tiek geresnės nei likusiųjų. Taip pat, buvo svarstoma, ar darbo prasmės suvokimas ir darbo motyvacija gali stiprinti slaugytojų sveikatą ir apsaugoti nuo profesinio perdegimo, o gal kaip tik pirmieji perdegs labiausiai į savo darbą įsitraukę darbuotojai.

Tyrimo metu buvo apklausta 351 slaugytojas (tarp jų tik 7 vyrai) iš visos Lietuvos. Padedami rėmėjų bei parterių ir siekdami atsidėkoti tyrimo dalyviams, suorganizavome loteriją, kurios metu išdalinome 100 maisto papildų ir kūno priežiūros priemonių rinkinukų, 50 kompaktinių diskų su relaksacijos įrašais, bei 25 knygas. Tyrimo dalyvių buvo teiraujamasi apie svarbiausius iššūkius jų darbe, darbo aspektus, kurie padeda su tais iššūkiais susitvarkyti, darbo prasmės vertinimą, įsitraukimą į darbą, bei įvairius sveikatos rodiklius. Rezultatai atskleidė, jog tie slaugytojai, kurie mato savo darbo prasmę, yra labiau įsitraukę į darbą, ir šis ryšys yra nepriklausomas nuo darbo aplinkos. Tai reiškia, jog ir palyginti sudėtingomis sąlygomis dirbantys slaugytojai gali būti aktyvūs ir motyvuoti, jeigu jiems jų darbas atrodo prasmingas.

Tyrimo metu atsiskleidė įdomūs ir netikėti, tačiau tolesnės analizės reikalaujantys slaugytojų suvokiamos darbo prasmės ryšiai su sveikatos rodikliais. Viena vertus, prasmingumo išgyvenimas didina įsitraukimą į darbą, o įsitraukę į savo darbą slaugytojai pasižymėjo geresne sveikata ir mažesniais perdegimo įverčiais. Kitą vertus, tarp įsitraukusių į savo darbą slaugytojų, geresnė sveikata buvo neigiamai susijusi su darbo prasmės vertinimu. Panašu, kad darbo prasmės suvokimas sveikatą veikia ir teigiamai, ir neigiamai vienu metu, t.y. ir motyvuoja efektyviau spręsti darbe kylančias problemas, ir yra susijęs su jautresne reakcija į nemalonius darbo aspektus. Planuojami tolesni tyrimo etapai turėtų patikslinti, kokiomis sąlygomis reiškiasi teigiamas ir neigiamas darbo prasmės suvokimo poveikis slaugytojų sveikatai. Laukiami rezultatai turėtų atsakyti ir į labai praktišką klausimą, kada yra saugu dirbti tiesiog „iš pašaukimo“, o kada sveikiau būtų išlaikyti aiškias ribas ir pasaugoti save.

Nedidelį interviu apie tyrimą (ir mano nelabai vykusią nuotrauką:) ) galite rasti paspaudę čia.