Darbo veiksniai retai kada veikia žmogų tiesiogiai. Tas ypatingai pastebima, kai kalba eina apie psichosocialinius darbo aspektus, kurie yra susiję su sąveika tarp darbuotojo ir jo socialinės aplinkos. Todėl, mąstant apie perdegimo priežastis, svarbu yra ne vien lemiantys veiksniai, bet ir pats procesas, kaip perdegimas atsiranda.
Perdegimas kaip emocinis išsekimas
Vienas iš dažniausiai sutinkamų perdegimo atsiradimo procesų pasireiškia tuomet, kai pagrindinė problema yra darbe patiriamas emocinis krūvis. Tam, kad su krūviu susitvarkytų, darbuotojas turi išlaikyti ribas ir, viena vertus, domėtis tuo, kas vyksta jo darbe, tačiau ir išlaikyti tam tikrą emocinį atstumą. Adekvačių ribų išlaikymas padeda dirbti savo darbą apsisaugant nuo neigiamų emocinio krūvio pasekmių sveikatai.
Tais atvejais, kai dėl įvairiausių priežasčių nepavyksta išlaikyti ribų, emocinis krūvis sukelia išsekimą ir skatina radikaliai atsiriboti nuo savo darbo. Šis radikalus atsiribojimas dažniausiai pasireiškia kaip nuolatinis ciniškas ir abejingas požiūris į savo darbo rezultatus ir prasmę. Toks požiūris daugeliu atveju yra sunkiai suderinamas su kokybišku pareigų atlikimu, todėl prastėja darbo rezultatai, o kartu su jais ir pasitenkinimas savo kompetencija.
Perdegimas kaip gaunamo atlygio stoka
Kartu su darbo sutartimi, kurioje oficialiai surašytos atsakomybės ir atlygis už jas, egzistuoja ir psichologinis kontraktas, t.y. mūsų lūkesčiai, ko norime iš savo darbo. Į darbą einame ne vien kažką duoti, bet ir tikimės, jog mūsų pastangos bus atlygintos. Šis atlyginimas nebūtinai susijęs su materialine nauda, bet apima ir tokius socialinius atlygius, kaip pripažinimas, pagarba ir dėkingumas. Darbuotojas, jaučiantis, jog gaunamas atlygis neatinka įdedamų pastangų, išgyvena įtampą ir ilgainiui emociškai išsenka.
Dažnai vienintelis prieinamas būdas subalansuoti pastangas ir gaunamą atlygį yra dėti mažiau pastangų ir atsiriboti nuo darbo. Visgi, nors tai yra lengviausias būdas, jis nėra pats adaptyviausias, nes sutrikdo santykį su savo darbu, sumažina darbo rezultatus, padidina klaidų darbe tikimybę ir per tai mažina paties darbuotojo pasitenkinimą darbu ir pasitikėjimą savimi kaip kompetentingu specialistu.
Perdegimas kaip emocinis užkratas
Tyrimai rodo, jog perdegimas gali būti užkrečiamas ir vienas perdegęs darbuotojas didina riziką kitiems kartu dirbantiems žmonėms. Dažnai šis užsikrėtimas vyksta nesąmoningai persiimant perdegusių bendradarbių emocinėmis reakcijomis, tačiau gali įvykti ir sąmoningai bandant empatiškai suprasti, kaip kitas žmogus jaučiasi. Abu užsikrėtimo būdai yra labiau būdingi empatiškiems žmonėms ir dažniau pasireiškia tose profesijose, kuriose skatinamas empatiškas reagavimas (pvz. sveikatos priežiūra, socialinės paslaugos ir pan.).
Visi trys procesai nėra vienas kitą paneigiantys ir perdegimas gali atsirasti jiems visiems sąveikaujant ir papildant vienas kitą. Pirmasis procesas akcentuoja emocinį krūvį ir teigia, jog perdegimas atsiranda atsiribojant nuo šio krūvio neadaptyviu būdu, tačiau nepaaiškina, kodėl tas emocinis krūvis atsirado. Visai realu, jog jis galėjo atsirasti ne vien dėl didelio darbo užduočių skaičiaus, bet ir dėl nepalankaus santykio tarp įdėtų pastangų ir gauto atlygio. Galiausiai, kai perdega vienas iš darbuotojų, įsijungia grupiniai procesai, kurie paskatina kitų organizacijos darbuotojų perdegimą, todėl sakoma, kad perdegimas gali būti užkrečiamas.